Latvių kalba
Latvių kalba (latv. latviešu valoda) – baltų kalbų grupei priklausanti indoeuropiečių šeimos kalba, kilusi iš baltų prokalbės.
Iš trijų didžiųjų baltų kalbų – lietuvių, latvių ir prūsų – pati moderniausia, t. y. labiausiai nuo baltų prokalbės nutolusi kalba. Taip atsitiko dėl didelės finų kalbų įtakos šiaurės baltų (kuršių, žiemgalių, sėlių ir latgalių) kalboms, kurių areale nuo XIV a. pradėjo formuotis latvių kalba. Spėjama, kad ji formavosi latgalių (letų) kalbos pagrindu, jiems išplitus po Pietų Livoniją. Pirmieji rašytiniai paminklai siekia XVI a. Dabartinėje lotynų raidynu grįstoje latvių abėcėlėje yra 33 raidės.
Kirtis fiksuotas pirmajame skiemenyje. Skiriamas balsių ilgumas, kiekvienas dvibalsis arba ilgasis balsis gali turėti vieną iš trijų priegaidžių. Morfologiškai latvių kalba yra fleksinė. Sintaksė pasižymi palyginti laisva žodžių tvarka, pagrindinė tvarka sakinyje yra SVO (veiksnys – tarinys – papildinys). Žodyno daugumą sudaro veldiniai, tarp skolinių vyrauja germanizmai (amats 'pareigos; amatas', brilles 'akiniai', dienests 'tarnyba', kleita 'suknelė', krogs 'smuklė', stunda 'valanda; pamoka', zāģis 'pjūklas', ziepes 'muilas'), į kuriuos įeina ir švedų kalbos leksika (nagla 'vinis', pipars 'pipiras', siļķe 'silkė', skola 'mokykla', skurstenis 'dūmtraukis', tabaka 'tabakas', ūtrupe 'varžytynės'), slavizmai (baznīca 'bažnyčia', cilvēks 'žmogus', soma 'rankinė', kāposti 'kopūstai', slava 'šlovė, garbė', siers 'sūris') ir finiška leksika (allaž 'dažniausiai, visada', kaija 'kiras', kukainis 'vabzdys', ķepa 'letena', launags 'pavakariai', liedags 'paplūdimys', loms 'sugautos žuvys, valkšna', maksa 'mokestis', nūja 'lazda', puika 'berniukas', puķe 'gėlė', sēne 'grybas', tērauds 'plienas', vajag 'reikia').
Iš trijų didžiųjų baltų kalbų – lietuvių, latvių ir prūsų – pati moderniausia, t. y. labiausiai nuo baltų prokalbės nutolusi kalba. Taip atsitiko dėl didelės finų kalbų įtakos šiaurės baltų (kuršių, žiemgalių, sėlių ir latgalių) kalboms, kurių areale nuo XIV a. pradėjo formuotis latvių kalba. Spėjama, kad ji formavosi latgalių (letų) kalbos pagrindu, jiems išplitus po Pietų Livoniją. Pirmieji rašytiniai paminklai siekia XVI a. Dabartinėje lotynų raidynu grįstoje latvių abėcėlėje yra 33 raidės.
Kirtis fiksuotas pirmajame skiemenyje. Skiriamas balsių ilgumas, kiekvienas dvibalsis arba ilgasis balsis gali turėti vieną iš trijų priegaidžių. Morfologiškai latvių kalba yra fleksinė. Sintaksė pasižymi palyginti laisva žodžių tvarka, pagrindinė tvarka sakinyje yra SVO (veiksnys – tarinys – papildinys). Žodyno daugumą sudaro veldiniai, tarp skolinių vyrauja germanizmai (amats 'pareigos; amatas', brilles 'akiniai', dienests 'tarnyba', kleita 'suknelė', krogs 'smuklė', stunda 'valanda; pamoka', zāģis 'pjūklas', ziepes 'muilas'), į kuriuos įeina ir švedų kalbos leksika (nagla 'vinis', pipars 'pipiras', siļķe 'silkė', skola 'mokykla', skurstenis 'dūmtraukis', tabaka 'tabakas', ūtrupe 'varžytynės'), slavizmai (baznīca 'bažnyčia', cilvēks 'žmogus', soma 'rankinė', kāposti 'kopūstai', slava 'šlovė, garbė', siers 'sūris') ir finiška leksika (allaž 'dažniausiai, visada', kaija 'kiras', kukainis 'vabzdys', ķepa 'letena', launags 'pavakariai', liedags 'paplūdimys', loms 'sugautos žuvys, valkšna', maksa 'mokestis', nūja 'lazda', puika 'berniukas', puķe 'gėlė', sēne 'grybas', tērauds 'plienas', vajag 'reikia').
Šalis
-
Latvija
Latvija yra unitarinė parlamentinė respublika, kuri administraciniu atžvilgiu skirstoma į 118 savivaldybių (109 savivaldybės ir 9 miestai). Sostinė ir didžiausias šalies miestas yra Ryga. Latvija nuo 1991 m. rugsėjo 17 d. yra Jungtinių Tautų, nuo 2004 m. balandžio 2 d. NATO, o nuo tų pačių metų gegužės 1-osios, kartu su Lietuva ir Estija, Europos Sąjungos narė. Nuo 2014 m. valstybė priklauso euro zonai. 2016 m. tapo OECD nare. Latvijos nacionaliniai simboliai – baltoji kielė, dvitaškė boružė, baltoji ramunė, liepa ir ąžuolas.